Būtent tą akimirką supratau, kad esu neįgalus. Ir tai buvo amžinai.
Savarankiškas įgalinimas buvo kelias, kurį pasirinkau susitvarkyti su nauja savo sankryžos dalimi kaip juoda neįgali moteris. Sakyti draugams, šeimai ir pasekėjams, kad buvau neįgalus, tapo galingas. Aš tai panaudojau kaip būdą šviesti žmones, turinčius matomą ir nematomą negalią. Kai nepažįstamas žmogus mane už automobilių stovėjimo aikštelėje, aš pasidalinu, kad ne visos negalios atrodo vienodos. Kai nemaloniai žiūriu į oro uostą, kai iš anksto su kitais žmonėmis su negalia, primenu žmonėms, kad negalia yra ne tik pagalbinio įrenginio naudojimas. Kai įmonė ar prekės ženklas su manimi elgiasi nesąžiningai dėl mano negalios, aš naudoju savo platformą socialinėje žiniasklaidoje, kad vadinčiau juos atskaitomybės ir veiksmų galimybe. Per derybas, skydelius ir net šį straipsnį (kurį parašiau iškart po to, kai buvau išleistas iš skubios pagalbos skyriaus), naudoju savo balsą, norėdamas parodyti galios ir pasididžiavimo neįgalius žmones, su kuriais kasdien gyvena.
Neįgalumo pasididžiavimo mėnuo atėjo ir praėjo. Bet aš raginu jus kiekvieną dieną imtis veiksmų pakelti ir palaikyti neįgaliųjų bendruomenę ne tik per vieną mėnesį. Čia yra mano veiksmų elementai žmonėms, norintiems išplėsti savo sąjungą ir paramą negalios bendruomenei:
Visų pirma, pakelkite mus ir sustipriname savo balsus, nes mes esame atsakingi už patys pakelti visą parą. Aš, kaip juoda neįgali moteris. Progresyvi negalia, kurią turiu, kartais mane išbandys, tačiau vis tiek randu būdą, kaip toliau judėti į priekį su nuolat kintančiu negalios tapatybe.
Pasididžiavimas yra kažkas, ką mes randame per atkaklumą. Per nepastebėtą. Spoksojo ir nesuprato. Kiekvieną dieną klestėti visuomenėje, kuri iš tikrųjų nėra skirta mums, yra didžiulis pasididžiavimo šaltinis. Aš didžiuojuosi, kad esu neįgalus. Aš didžiuojuosi, kad panaudoju savo balsą. Man garbė papasakoti savo istoriją tikėdamasis daugiau meilės, palaikymo, užuojautos ir gynimo savo bendruomenei.